Keraminiai srutų siurbliai vs. Gumine{1}}pamušalu siurbliai vs. Nerūdijančio plieno siurbliai: eksploatavimo trukmės palyginimas abrazyvinėmis sąlygomis
Abrazyvinių srutų eksploatavimo metu siurblio tarnavimo laikas iš tikrųjų nėra susijęs su vienu nusidėvėjimo laipsniu. Tai priklauso nuo to, kaip greitai sudrėkinti paviršiai praranda medžiagą pjaunant, veikiant smūgiams ir korozijai. Keramika, guma ir nerūdijantis plienas naudojami skirtingai, o jų santykinis tarnavimo laikas priklauso nuo to, kaip kiekviena medžiaga reaguoja į daleles, -ne tik nuo kietumo.
-
Sudrėkintoms keraminių srutų siurblių dalims paprastai naudojamas aliuminio oksidas arba silicio karbidas. Ši keramika yra žymiai kietesnė nei įprastos abrazyvinės kietosios medžiagos, tokios kaip kvarcas ir lauko špatas. Tačiau dėl lėto ir sklandaus smulkių dalelių srauto dalelės neįtraukia kanalų į paviršių, o įdėklai ir sparnuotės gali veikti ilgą laiką, o matmenys keičiasi nežymiai. Kompromisas yra trapumas. Keramika gali suskilti arba susidėti nuo didelių uolienų, tramplino metalo, vandens plaktuko ar kavitacijos. Po įtrūkimo atsiradimo gedimo būdas yra nebe lėtas nusidėvėjimas, o staigus lūžis. Vienintelė išimtis yra terminis šokas, kai keraminis pamušalas įtrūksta ir atsiskiria nuo metalinio apvalkalo. Suprantama, kad keramika geriausiai veikia esant mažo-poveikio, nuolat tekančios smulkioms dalelėms.
-
Guminiai{0}}siurbliai veikia leisdami gumos mišiniams lankstytis ir sugerti smūgio smūgį. Kai dalelės atsitrenkia į siurblio paviršių, guminis pamušalas pasislenka ir spyruokliuoja atgal, išsklaido energiją, o ne įsirėžia į paviršiaus medžiagą. Smulkios ir apvalios dalelės, tinkamas greitis ir iki maždaug 70 laipsnių darbo temperatūra, guminiai pamušalai gali tarnauti ilgai, tačiau naudojant aštrias, kampines medžiagas, tokias kaip susmulkintas kvarcas ir stiklas, guma gali būti išgraužta. Kai guminiame pamušinyje atsiranda įtrūkimų, suspensija prasiskverbia ir ją išsandarina. Karštis, alyva ir ėsdinančios cheminės medžiagos ardo guminius pamušalus, padarydami juos kietus ir trapius.
-
Nerūdijantis plienas paprastai yra nepalankioje padėtyje abrazyvinio naudojimo srityje. Austenitinės klasės yra apie 200–300 HV, o kvarcas ir aliuminio oksidas gali viršyti 1000 HV, todėl kietos dalelės tiesiog pjauna netauriuosius metalus. Dupleksinės arba martensitinės klasės yra šiek tiek sunkesnės, tačiau patobulinimas yra ribotas. Nerūdijantis plienas geriau tinka, kai vyrauja korozija, o dilimas yra nestiprus, pvz., rūgščių ar chlorido{6}}turinčių srutų. Kai kurios austenitinės rūšys sukietėja-smarkiai veikiant, tačiau sukietėjęs sluoksnis yra plonas ir nelabai apsaugo nuo nuolatinio pjovimo. Dėl minkštų dalelių ir mažai kietųjų dalelių, nerūdijančio plieno sudrėkintos dalys vis tiek gali ilgai tarnauti ir išvengti keramikos įtrūkimų ar gumos senėjimo.
Kai visi trys lyginami toje pačioje suspensijoje, tikrieji veiksniai yra dalelių kietumas, dalelių dydis ir forma, greitis, temperatūra, pH ir susidūrimo kampas. Smulki, didelio greičio{1}}atliekų suspensija gali veikti kelis kartus ilgiau su guminiu-pamušalu nei naudojant nerūdijantį plieną. Stambios, kietos{4}}dalelių suspensijos keramika labai mažai nusidėvi, jei nebus pašalinta didelė nešvari medžiaga. Stipriai ėsdinančios srutos, turinčios tik lengvą dilimą, dažnai yra saugesnės naudojant nerūdijančio plieno. Gedimo režimai taip pat skiriasi: keramika paprastai genda staiga dėl įtrūkimų, guma dėl pjovimo ar senėjimo, o nerūdijanti medžiaga dėl laipsniško sienelių plonėjimo, todėl priežiūros strategijos turi atitikti.
Praktiškai atrankai vien „abrazyvinio aptarnavimo“ neužtenka. Reikia konkretaus dalelių kietumo, dydžio pasiskirstymo, suspensijos temperatūros, pH, greičio diapazono ir ar galimas didelis dalelių poveikis. Šie kintamieji lemia, kuri medžiaga tarnauja ilgiau. Kiekviena medžiaga turi darbinį langą, o paslaugai išėjus už to lango, jos pirminis pranašumas greitai išnyksta.
